Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
»Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
Atkišo ranką. –
O jinai paraudonavus
Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
»Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Zosė priima aukštą Grafo kalbą darže?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.