Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
Atkišo ranką. –
O jinai paraudonavus
Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
»Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;
Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.
»Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.
Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,
Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,
Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,
O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo
Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –
»Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?
Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?
Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«
Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,
O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«
Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti
Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.
Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,
Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;
Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,
O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!
Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,
Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.