Ponas Tadas102 psl. · apie 5 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis20% kūrinio
102 psl.

Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,

Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo

Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.

Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų

Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.

»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.

Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.

Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,

Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.

Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.

Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,

Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,

Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.

Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;

Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!

Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,

Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;

Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj

Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!

Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.