Ponas Tadas101-103 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis21% kūrinio
101 psl.

Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;

Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.

»Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.

Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,

Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,

Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,

O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo

Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –

»Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?

Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?

Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«

Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,

O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«

Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti

Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.

Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,

Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;

Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,

O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!

Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,

102 psl.

Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,

Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo

Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.

Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų

Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.

»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.

Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.

Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,

Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.

Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.

Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,

Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,

Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.

Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;

Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!

Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,

Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;

Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj

Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!

Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,

103 psl.

Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!

O tas pilnumas formų, veido raudonumas,

Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!

Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.

O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!

»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,

Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«

Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi

Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi

Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!

Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,

Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,

Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,

Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,

Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,

Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:

Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?

Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto

Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,

Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.