Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.