Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,
Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.