Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl grybaujantys svečiai Grafui iš tolo atrodo kaip vėlės, Eliziejaus šešėliai?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.