Ir dar raudonos šluotos tarp žaliųjų lapų...
O tie spalvų margumai taip gražiai sutapę,
Dar karštu saulės auksu, sidabru spindėjo,
Iš lengvo supdamiesi, pūstelėjus vėjui.
Ties tirštumu spalvuotų varpų ir galvučių
Kabojo kaip baldakimas migla mažučių
Drugių, keturlinkais, margais, plonais sparneliais,
Kaip vortinklis, ir giedruojančiais kaip stikleliai;
Juos ore kabančius vos vos gali matyti,
Ir nors jie purpsi, rodosi, lyg prismaigyti.
Mergytė kažką rankoj, rodėsi, lyg laikė,
Lyg strusio plunksnų pluoštą, lyg vėsintis taikės,
Tai vėl, lyg vaikė nuo baltų galvų vaikelių
Spalvuotą lietų mirgančių drugių sparnelių.
Kitoj gi rankoje turėjo lyg auksinį
Dar indą, ir atrodė, lyg vaikus maitino,
Nes kiekvienam vaikučiui jį prie lūpų dėjo,
Lyg Amaltejos ragą rankoje turėjo.
Taip nenutraukdama ji savąjį darbštumą,
Vis žvalgės į šlamėjusį agrastų krūmą,
Ir net nemanė, kad tas menams užpuolikas
Jau kitą slaptą vietą būtų atitikęs;
Atšliaužęs žalčiu stojas ir akim ją tiria,
Jai lenkias ir vos keturios jį lysvės skiria.
Ji krūptelėjus dairos jau į šoną kitą,
Ir taikstos skristi, lyg kieliukė pabaidyta,
Ir jau tarp lapų jos kojytė sumirgėjo...
Bet štai vaikai atėjusįjį pastebėję
Ir bėgančią merginą, ėmė baisiai klykti.
Išgirdus, jaučia, kad negal vaikų palikti,
Kad verkiančius apleisti būtų netaktinga;
Todel atgal jau grįžta, nors ir rūpestinga,
Kaip vėlė sugrąžinta žemėn užbūrimo.
Ji stveria patį rėksnį ir maldyti ima,
Ant žemės sėdasi, sodinas jį ant kelių,
Kitam gi glosto mažą, baimingą galvelę;
Ir pagaliau nurimsta tie visi mažiukai,
Prie kelių glaudžias, malonėjas kaip viščiukai
Po motinos sparnais. Ji tarė: »Kur gi rasti
Tokių rėksnių? žiūrėkit – pons gal išsigąsti.
Tas ponas tai ne baužius, velyk sveikint bėkit,
Tai svečias, geras ponas, koks gražus, žiūrėkit«.
Pati pažvelgė; Grafas jai nusišypsojo
Ir, rodės, už tiek daug pagyrimų dėkojo;
Pamačius tai nutilo ir akis nuleido,
O rožės raudonumas apdengė jos veidą.
Gražus iš tikro ponas: turi gražų gymį,
Pailgą, baltą veidą raudonums kiek žymi.
Ilgi plaukai jo šviesūs, akys spinduliuoja,
O plaukus daržo žolės dailiai vainikuoja,
Kurias bešliauždams Grafas smarkiai užkabino,
Ir jos vaizdingai galvą jo dabar dabino.
»Oi tu! pasakė, nežinau, kaip vadiniesi,
Gal deivė tu, gal nimfa, gal tik vaidiniesi!
Sakyk! ar žemėn šion sava valia atskridai,
Ar prievarta pakalnėn ašarų užklydai?
Oi! suprantu – greičiausia užmirštas meilužis,
Koks pons turtingas, ar globėjas koks įtužęs
Tave sode daboja, kaip užburtą, vieną!
O tu verta, kad karžygiai kovotų dieną
Ir naktį, kad romansų taptum herojinė!
Tad atidenk man savo paslapčių grandinę,
Atrasi išvaduotoją. Tik įsakyki,
Nes širdį ir pečius tau pavedu, valdyki!«
Atkišo ranką. –
O jinai paraudonavus
Jo klausė, baimė dingo, net jau palinksmėjo.
Kaip vaikas džiaugias iš paveikslo spalvuotumo,
Taip ji aukštuos jo žodžiuos rado malonumo:
Tie skambūs žodžiai tik kuteno josios ausį
Ir net ir prasmės nepažindama jų klausė.
Paklausė pagaliau: »Iš kur atvyko Ponas?
Ir ko čionai po lysves ieško Jo Malonė?«
Nustebęs Grafas mąsto, kas čia pasidarė,
Kiek tyli, o paskui nuleistu tonu tarė:
»Panele, dovanok! aš sukliudžiau žaidimą,
Bet tai įvyko tik per mano suskubimą:
Aš pusryčių ėjau, maniau, kad pavėluosiu,
O čia tas kelias visą platų daržą juosia,
Tad aš tiesiog ryžausi eiti, brangi Ponia«.
Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;
Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.
»Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.
Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,
Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,
Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,
O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo
Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –
»Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?
Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?
Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«
Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,
O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«
Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti
Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.
Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,
Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;
Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,
O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!
Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,
Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,
Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.