Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.