Mergytė tarė: »Štai gi kelias Jūs Malonei;
Tik ne per lysves. Ten taku, tai bus lygiausia«.
»Į kairę, ar į dešinę?« ją Grafas klausia.
Čia daržininkė, kreipdama galvutę savo,
Į Grafą žiūri, rodos, susiįdomavo,
Nes tik per žingsnių tūkstantį namai stovėjo,
O Grafas kelio klausia. Bet, matyt, norėjo
Ką nors jai pasakyti, griebėsi tad šaržo. –
»Panelė gal gyvena čia arti, prie daržo?
Gal kaime? Kad dvare aš Tamstos neregėjau?
Gal pirmą kartą, kad pažinti nesuspėjau?«
Jinai papurtė galvą. »Dovanok, Panele,
O gal matau ten Tamstos baltąjį langelį?«
Pats mąsto gi: jei ir netektų ją skaityti
Jau nimfa, visgi ji graži jauna mergytė.
Nes juk dažnai didi siela, mintis gražioji,
Kaip rožė žydi kur tankynės gilumoje;
Gana ją leist tik saulės spinduliams globoti,
O ji žiūrėtojų akis spalvoms viliotų!
Čia daržininkė, patylėjus valandėlę,
Nuo žemės vieną vaiką ėmusi pakėlė,
Ant rankos ėmus antrą veik jau nesivaržo
Ir varosi kitus kaip žąsiukus per daržą.
Tik atsigręžus tarė: »Pons gal pabandytų
Paukščius iškrikusius vėl į javus suvyti«.
»Paukščius suvyti?« Grafas tarė ir stebėjos.
Bet ji už medžių jau šešėliu tik mirgėjo.
Tik kartą kitą švystelėjo jos suknelė,
Ir bėgančių vaikų girdėjos dar žingsneliai.
Ir Grafas tuoj darže pats vienas pasijuto.
Jo siela taip, kaip žemė, leidžiantis saulutei,
Iš lengvo vėso, spalvos visos tuoj nublanko,
Mąstyt norėjo, bet svajonės jau nelanko.
Atokęs, pats nežino net, ant ko jam pykti;
Tikėjos daug, o maža teko jam sutikti!
Nes kai jis lysvėmis prie piemenaitės šliaužė,
Galva jam degė, o širdis krūtinę daužė;
Juk tiek meilumų manė nimfoje slaptingoj
Jis rasiąs, ją vaizdavos stebuklinga!
Kitaip atrado visa. Taip, gražus jos veidas,
Liemuo jos lieknas, bet labai jau apsileidus!
O tas pilnumas formų, veido raudonumas,
Juk piešia vien jos laimės kaimišką siaurumą!
Mintis dar miega, dar širdis sukalta drūčiai.
O tie atsakymai taip kaimiški, prastučiai!
»Ką, tarė, abejot? matau dabar po laikui,
Kad mano nimfa tik žąsis ganyt pataiko!«
Pranykus nimfai, ir vaizdai tie stebuklingi
Pakilo. Kaspinai, trasai tie ypatingi
Sidabro, aukso – gaila! buvo tik šiaudeliai?!
Rankas sukeitęs Grafas žvalgės į pėdelį,
Kur manė strusio plunksnos, o tai buvo smilgos,
Kurias mergytė lasė. O tas ragas ilgas,
Manytas Amaltejos, su auksuotais šonais,
Tai buvo ne kas kita, kaip morka raudona,
Kurią į burną dėdams vaikas godžiai krimto:
Tad, kur gi čia vaizduotei tų stebuklų imti!?
Taip vaiks pamatęs ant laibučio pienės koto
Jos antrą baltą žiedą, jaučias suviliotas,
Paliest jį nori, prisiartinęs sustoja –
Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
Ir keletas prancūzmadžių.
Bet šita scena
Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl grybaujantys svečiai Grafui iš tolo atrodo kaip vėlės, Eliziejaus šešėliai?
Rašiniui: Ironija
2. Kuo pasirodo esanti nimfa, kurią Grafas pamatė sode?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.