Bet tuoj pūkai gražieji ore išlakioja,
O rankoj tik nuoga galvutė pasilieka
Ir įdomaus joje negal surast jau nieko.
Užsmaukęs skrybėlę, atgal tad Grafas grįžo;
Bet kelią po tiesumui trumpint pasiryžo,
Tiesiog tad lysvėmis, gėlėms, agrastais ėjo,
Ir tik per spragą peržengęs atsikvėpėjo!
Atsiminė minėjęs pusryčius merginai,
Gal jau visi svečiai šią keistą sceną žino,
Darže prie pat namų? gal eina jau ieškoti?
Gal pastebėjo bėgant? kas čia gal žinoti?
Tad teko grįžti. Paliai tvorą susilenkęs
Jis ėjo, daugel kartų lysvių, krūmų lenkės,
Nudžiugo tik, kai vieškelį pasiekė platų,
Nuo kur jau, kaip ant delno, dvaro kiemas matės.
Jis ėjo patvoriu, bet kreipėsi nuo sodo,
Lyg tas vagis, kurs nekaltumą savo rodo
Ir sukasi nuo klėties, kur dar buvo tik ką.
Taip slėpės Grafas, bet jo niekas neaptiko;
Kiton žiūrėjo pusėn ir ranka švytravo.
O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
Ir keletas prancūzmadžių.
Bet šita scena
Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.