O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
Ir keletas prancūzmadžių.
Bet šita scena
Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
Merginos, tai labai prie baravyko linko,
Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
Ir kilime vejos, tame retam miškely,
Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.