Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
Merginos, tai labai prie baravyko linko,
Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
Ir kilime vejos, tame retam miškely,
Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl grybaujantys svečiai Grafui iš tolo atrodo kaip vėlės, Eliziejaus šešėliai?
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.