Ponas Tadas105-108 psl. · apie 15 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis22% kūrinio
105 psl.

O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,

Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių

Sūpavosi beržų kasočių palapinė.

Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės

Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,

Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo

Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo

Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,

Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,

Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo

Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.

Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,

Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,

Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,

Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;

Visi tik lankstosi po visą miško plotą,

Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.

O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,

Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,

Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.

106 psl.

Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,

Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,

O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.

Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,

Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,

Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?

Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.

Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko

Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,

Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.

Todel, kai jie miške grybauti susirinko,

Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,

Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,

Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,

O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,

Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.

Savaip tik apsitaisius buvo Telimena

Ir keletas prancūzmadžių.

Bet šita scena

Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,

107 psl.

Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.

O grybų buvo į valias. Visi vaikinai

Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,

Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,

Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.

Merginos, tai labai prie baravyko linko,

Kurį vadina dainos grybų pulkininku.

Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė

Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,

Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.

Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.

Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,

Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;

Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina

Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.

Ir kilime vejos, tame retam miškely,

Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:

Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,

Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;

Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,

108 psl.

Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai

Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,

Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,

Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,

Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;

Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,

Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.

Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,

O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia

Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,

Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.

Tik Telimena jokių grybų neieškojo.

Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,

Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,

Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;

Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino

Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.

Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,

Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;

Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl grybaujantys svečiai Grafui iš tolo atrodo kaip vėlės, Eliziejaus šešėliai?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Ironija

2. Kaip Telimena elgiasi prie šaltinio, kurį vadina „Svajonių šventykla“, ir kodėl pasakotojas sako: „Bet tai visa veltui!“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Telimena grybų neieško: nuobodžiaudama ji nueina prie šaltinio, nusiima raudoną šaliką, grakščiai išsitiesia ant žolės ir skaito prancūzišką knygą. Jos poza apgalvota, lyg paveikslas, kurį kas nors turėtų pamatyti. Bet kitiems rūpi tik grybai, ir pasakotojas ironiškai pastebi: „Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų“. Ją pamato tik Tadas, kuris sėlina aplinkui kaip medžiotojas prie paukščių. Scena rodo Telimenos koketiškumą ir pasakotojo šypseną.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.