Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
Ir keletas prancūzmadžių.
Bet šita scena
Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
Merginos, tai labai prie baravyko linko,
Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
Ir kilime vejos, tame retam miškely,
Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.