Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
Merginos, tai labai prie baravyko linko,
Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
Ir kilime vejos, tame retam miškely,
Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl grybaujantys svečiai Grafui iš tolo atrodo kaip vėlės, Eliziejaus šešėliai?
Rašiniui: Ironija
2. Kaip Telimena elgiasi prie šaltinio, kurį vadina „Svajonių šventykla“, ir kodėl pasakotojas sako: „Bet tai visa veltui!“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Telimena grybų neieško: nuobodžiaudama ji nueina prie šaltinio, nusiima raudoną šaliką, grakščiai išsitiesia ant žolės ir skaito prancūzišką knygą. Jos poza apgalvota, lyg paveikslas, kurį kas nors turėtų pamatyti. Bet kitiems rūpi tik grybai, ir pasakotojas ironiškai pastebi: „Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų“. Ją pamato tik Tadas, kuris sėlina aplinkui kaip medžiotojas prie paukščių. Scena rodo Telimenos koketiškumą ir pasakotojo šypseną.
Rašiniui: Ironija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.