Ponas Tadas107-109 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis22% kūrinio
107 psl.

Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.

O grybų buvo į valias. Visi vaikinai

Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,

Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,

Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.

Merginos, tai labai prie baravyko linko,

Kurį vadina dainos grybų pulkininku.

Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė

Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,

Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.

Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.

Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,

Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;

Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina

Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.

Ir kilime vejos, tame retam miškely,

Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:

Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,

Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;

Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,

108 psl.

Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai

Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,

Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,

Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,

Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;

Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,

Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.

Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,

O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia

Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,

Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.

Tik Telimena jokių grybų neieškojo.

Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,

Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,

Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;

Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino

Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.

Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,

Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;

Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,

109 psl.

Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.

Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,

O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,

Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,

Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;

Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,

Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –

Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,

Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,

Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,

Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.

Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,

Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.

Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,

Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,

Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,

Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,

Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,

Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;

Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.