Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,
Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.
Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,
O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,
Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,
Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;
Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,
Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –
Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,
Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,
Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,
Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.
Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,
Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.
Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,
Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,
Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,
Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,
Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,
Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;
Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,
Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
Ant klevo lapo kabant.
Bet tai visa veltui!
Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.