Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.
Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,
O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,
Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,
Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;
Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,
Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –
Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,
Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,
Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,
Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.
Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,
Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.
Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,
Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,
Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,
Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,
Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,
Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;
Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,
Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
Ant klevo lapo kabant.
Bet tai visa veltui!
Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,
Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
Taip Tadas eidams slapstės.
Bet Teisėjas kelią
Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
»Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.