Ponas Tadas111 psl. · apie 5 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis22% kūrinio
111 psl.

Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams

Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,

Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,

Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;

Taip Tadas eidams slapstės.

Bet Teisėjas kelią

Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.

Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,

Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;

Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –

Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,

Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;

Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.

Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs

Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,

Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,

Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:

»Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,

Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.

Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Telimena elgiasi prie šaltinio, kurį vadina „Svajonių šventykla“, ir kodėl pasakotojas sako: „Bet tai visa veltui!“?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Telimena grybų neieško: nuobodžiaudama ji nueina prie šaltinio, nusiima raudoną šaliką, grakščiai išsitiesia ant žolės ir skaito prancūzišką knygą. Jos poza apgalvota, lyg paveikslas, kurį kas nors turėtų pamatyti. Bet kitiems rūpi tik grybai, ir pasakotojas ironiškai pastebi: „Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų“. Ją pamato tik Tadas, kuris sėlina aplinkui kaip medžiotojas prie paukščių. Scena rodo Telimenos koketiškumą ir pasakotojo šypseną.

Rašiniui: Ironija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.