O ten miškely pakelmiais žolė žaliavo,
Ir virš to kilimo, virš tų kelmų beržinių
Sūpavosi beržų kasočių palapinė.
Po ta palapine tai lankstėsi, tai kėlės
Keistų esybių daug – atrodė tikros vėlės,
Kaip mėnesieną. Čia vieni dėvėjo
Apsiaustus juodus ir siaurus, kitų lytėjo
Balti apsiaustai žemę net; tie skrybėliuoti,
Anie nuogoms galvoms, kiti, lyg debesiuoti,
Pavėjui aplink galvą kažkas jiems švytravo
Ir tarsi uodega kometos spinduliavo.
Visi savaip atrodo – tas iš žemės stypso,
Akim tik dairos, visas, rodos, lyg iš gipso,
Ans žiūri tik į priekį, lyg miegodams eina,
Kaip klounas, kai tur po kojų virvę leiną;
Visi tik lankstosi po visą miško plotą,
Lyg atgailaudami už nuodėmes dievotai.
O jei viens kitą susitinka, ar aplenkia,
Tai nesisveĩkina ir net nė nesilenkia,
Lyg būtų susimąstę jie kas valandėlę.
Ir Grafui rodės Eliziejaus ten šešėliai,
Kurie skausmais ir liūdesiais nesisieloja,
O tik paniurę, tyloje ramiai klajoja.
Ir kas gi pamanytų, kad tai tos esybės,
Kurių tokios slaptingos, keistos ypatybės,
Tai mums gerai pažįstami svečiai Teisėjo?
Miškelin jie po pusryčių grybaut išėjo.
Kaip žmonės svieto matę, jie gerai pataiko
Pritaikint savo judesius, žodžius prie laiko,
Net ir drabužiai jų apystovoms pritinka.
Todel, kai jie miške grybauti susirinko,
Kitokią išvaizdą visi tuojau įgavo,
Vien jų balti apsiaustai tik miške švytravo,
Ir kontušus jiems dengė rūbas šis lininis,
O ant galvų dar buvo skrybėlės šiaudinės,
Tad ir atrodė jie, kaip vėlės pomirtinės.
Savaip tik apsitaisius buvo Telimena
Ir keletas prancūzmadžių.
Bet šita scena
Dar Grafui nepažįstama, – nei tieji rūbai,
Nei kaimas, – tad pažinti juos į mišką skuba.
O grybų buvo į valias. Visi vaikinai
Raudonviršius, voveruškas geltonas skina,
Jos nekaltybės ženklu skelbiamos dainoje,
Jos nekirmija, vabalai pro jas bėgioja.
Merginos, tai labai prie baravyko linko,
Kurį vadina dainos grybų pulkininku.
Visi gi ieško rūdmėsės; nors ji mažesnė
Ir dainose neminima, tačiau skanesnė,
Ir sūdyta, ir virta, žiemai net atėjus.
Viens Voiskis musmirius tik rauja, pastebėjęs.
Kitiems šeimynoj grybų nėr tiek domingumo,
Ar tai del blogo skonio, ar del nuodingumo;
Bet jie taip pat kai kam naudingi, nes maitina
Ir žvėris, ir uodų pulkus savin masina.
Ir kilime vejos, tame retam miškely,
Taip, kaip ant stalo indai, galvutes tik kelia:
Čia ūmėdės visokių formų, rausvos, baltos,
Kaip vyno taurės tik prie stalo lyg prikaltos;
Slidukai, kaip apvožti dubeniai mažučiai,
Pieniukės, kaip šampano kupini, laibučiai
Stikleliai, lepšės minkštos, storos, apvalainos,
Kurių taip pat vardus kartoja linksmos dainos,
Paskui baltų sūdikių nugrįsti tilteliai,
Kurių graižais minkštučiai pinasi pūkeliai;
Kitų vardus tai tik zuikiai, vilkai gal žino,
Jų daug, tad žmonės juos tik šungrybiais vadina.
Prie jųjų pasilenkt net niekas nesiteĩkia,
O jeigu apsirikęs lenkias, tad užkeikia
Supykęs ir dažniausiai paspiria tik koja,
Užsimiršdams, kad gražią veją suterlioja.
Tik Telimena jokių grybų neieškojo.
Nuvargus, nuobodaudama akims vadžiojo,
Aukštyn pakėlus galvą. Rejentas kalbėjo,
Kad ji greičiausiai medžiuos grybų ieškinėjo;
Asesorius, pikčiau, ją pataite vadino
Ir sakė, kad jau lizdą susirast mėgina.
Norėjo, rodės, ramią susirast vietelę,
Todel ir šalinosi nuo draugų būrelio;
Kalnely artimam vietelės tos ieškojo,
Nes ten medeliai, krūmai daug tankiau kerojo.
Viršuj kalnelio didelis akmuo gulėjo,
O iš po jo šaltinis srovele tekėjo,
Ir, rodos, slapstėsi tarp miško žalumynų,
Kurių šaknis, lapus srovelė ta gaivino;
Toji išdykėlė po lapais dugną rausė,
Nematoma, vos girdima lapus tik prausė, –
Taip kūdikis rėksnys, į lopšį paguldytas,
Užmiega, šydais, kaip ji lapais, apsklaidytas,
Nes motina nuo miego vaistą sužinojus,
Po priegalve šviežių prikloja aguonojų.
Tą ramią, tylią vietą Telimena žino,
Čia lankos ir »Svajonių šventykla« vadina.
Priėjus prie šaltinio, svirdama į šoną,
Nuėmusi nuo kaklo šaliką raudoną,
Žemyn lengvai nuleido; kaip liekna undinė,
Į bangą nerdamasi, šaltą, rudeninę,
Lyg nertis bijosi, iš karto atsiklaupia,
Paskui staiga pašlyja, nes srovė jau traukia;
Taip išsitiesia ji į žolę nusileidus,
Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
Ant klevo lapo kabant.
Bet tai visa veltui!
Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,
Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
Taip Tadas eidams slapstės.
Bet Teisėjas kelią
Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
»Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas
Gabus, tik vienas mano širdį suramina,
Ir paveldės jis mano lauką, klėtis, kluonus,
Gaus gerą kąsnį tad bajoriškosios duonos;
Jau laikas pagalvoti apie jo likimą,
Bet, sesuo, daug turiu del jo susikrimtimų!
Žinai, kad brolis Jackus, tėvas pono Tado,
Kurs dar ik šiol ramios sau vietos nesurado,
Dievs žino, kur gyvena, gal neteks matyti,
Ir net nenor, kad gyvas, sūnui pasakyti,
Tačiau jį valdo. Legionuosna ji lėmė
Iš karto; o mane del to tik baimė ėmė.
Tik pagaliau sutiko, kad namie paliktų
Ir vestų žmoną. Rodos man, viena jam tiktų.
Juk garbingiausioji apylinkėj panaitė
Kilme, vardu ir turtais – bus Podkomožaitė
Onutė; ji jau metuos, laikas jau tekėti,
Tad ir rengiaus su Podkomožiu pašnekėti«...
Čia Telimena bąla ir staiga pakyla,
Vėl sėdas, deda knygą ir rūsčiai prabyla:
»Kaip mamą myliu, tarė, kur gi broli, Ponai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.