Alkūnės vejoje, delnais parėmus veidus,
Pakreipus galvą mažumą, žemyn žiūrėjo,
Nes ant vejos prancūziška knyga gulėjo;
O virš tos knygos puslapių aliabastrinių
Mirgėjo jos plaukai ir kaspinai šilkiniai.
Ant šaliko raudono, vejoje žaliojoj,
Lyg apvalkuos koralų, suknioje lengvoje,
Kurios vienam gale plaukai ilgi matyti,
Kitam juodi batukai, ir graži kojytė
Baltoje kojinėj, dar rankoj skepetaitė, –
Ją darė panašia į margą kirmėlaitę,
Ant klevo lapo kabant.
Bet tai visa veltui!
Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų,
Kurs šiuo vaizdu puikiu kiek susiįdomautų,
Visi norėjo tik daugiau prisigrybautų.
Tik vienas Tadas tą gražumą pastebėjo
Ir, eit tiesiog nedrįsdamas, aplinkui ėjo,
Kaip tas šaulys, kai margu dviračiu važiuoja,
Kai eina slampų šaudyt, arba kai žingsniuoja,
Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
Taip Tadas eidams slapstės.
Bet Teisėjas kelią
Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
»Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas
Gabus, tik vienas mano širdį suramina,
Ir paveldės jis mano lauką, klėtis, kluonus,
Gaus gerą kąsnį tad bajoriškosios duonos;
Jau laikas pagalvoti apie jo likimą,
Bet, sesuo, daug turiu del jo susikrimtimų!
Žinai, kad brolis Jackus, tėvas pono Tado,
Kurs dar ik šiol ramios sau vietos nesurado,
Dievs žino, kur gyvena, gal neteks matyti,
Ir net nenor, kad gyvas, sūnui pasakyti,
Tačiau jį valdo. Legionuosna ji lėmė
Iš karto; o mane del to tik baimė ėmė.
Tik pagaliau sutiko, kad namie paliktų
Ir vestų žmoną. Rodos man, viena jam tiktų.
Juk garbingiausioji apylinkėj panaitė
Kilme, vardu ir turtais – bus Podkomožaitė
Onutė; ji jau metuos, laikas jau tekėti,
Tad ir rengiaus su Podkomožiu pašnekėti«...
Čia Telimena bąla ir staiga pakyla,
Vėl sėdas, deda knygą ir rūsčiai prabyla:
»Kaip mamą myliu, tarė, kur gi broli, Ponai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.