Prie žirgo šono eidams, šautuvą laikydams
Ant balno, tuo būdu sėjikų nebaidydams,
Ir dairosi ramus, lyg jam kas kita rūpi,
Tačiau tuo tarpu eina ten, kur paukščiai tupi;
Taip Tadas eidams slapstės.
Bet Teisėjas kelią
Jam perkirto, nes irgi ėjo į upelį.
Skvernai apsiausto balto suposi pavėjui,
Už juostos gi dar baltą nosinę turėjo;
Ant jo galvos šiaudinė skrybėlė plačioji, –
Kaip varnarėžos lapą vėjas ją kilnojo,
Ir bryliai tai pakaušį, tai akis jam dengė;
Dar rankoje lazda – tai taip Teisėjas žengė.
Rankas pirmiau šaltinyje nusimazgojęs
Pas akmenį prieš Telimeną atsistojo,
Paskui gi atsisėdęs, nendre pasirėmęs,
Laikydams kaulo rankeną kalbėt taip ėmė:
»Matai, sesute, kai sugrįžo mūs Tadukas,
Nuo tol galvoj man vis neramios mintys sukas.
Esu bevaikis, senas; ir tasai vaikinas
Gabus, tik vienas mano širdį suramina,
Ir paveldės jis mano lauką, klėtis, kluonus,
Gaus gerą kąsnį tad bajoriškosios duonos;
Jau laikas pagalvoti apie jo likimą,
Bet, sesuo, daug turiu del jo susikrimtimų!
Žinai, kad brolis Jackus, tėvas pono Tado,
Kurs dar ik šiol ramios sau vietos nesurado,
Dievs žino, kur gyvena, gal neteks matyti,
Ir net nenor, kad gyvas, sūnui pasakyti,
Tačiau jį valdo. Legionuosna ji lėmė
Iš karto; o mane del to tik baimė ėmė.
Tik pagaliau sutiko, kad namie paliktų
Ir vestų žmoną. Rodos man, viena jam tiktų.
Juk garbingiausioji apylinkėj panaitė
Kilme, vardu ir turtais – bus Podkomožaitė
Onutė; ji jau metuos, laikas jau tekėti,
Tad ir rengiaus su Podkomožiu pašnekėti«...
Čia Telimena bąla ir staiga pakyla,
Vėl sėdas, deda knygą ir rūsčiai prabyla:
»Kaip mamą myliu, tarė, kur gi broli, Ponai,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Telimena elgiasi prie šaltinio, kurį vadina „Svajonių šventykla“, ir kodėl pasakotojas sako: „Bet tai visa veltui!“?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Telimena grybų neieško: nuobodžiaudama ji nueina prie šaltinio, nusiima raudoną šaliką, grakščiai išsitiesia ant žolės ir skaito prancūzišką knygą. Jos poza apgalvota, lyg paveikslas, kurį kas nors turėtų pamatyti. Bet kitiems rūpi tik grybai, ir pasakotojas ironiškai pastebi: „Nebuvo čia žinovo, kurs akis pakeltų“. Ją pamato tik Tadas, kuris sėlina aplinkui kaip medžiotojas prie paukščių. Scena rodo Telimenos koketiškumą ir pasakotojo šypseną.
Rašiniui: Ironija
2. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.