Čia prasmė? ar iš tikro taip, ar gal tik monai?
Gal ir manai, kad ponui Tadui tai patiktų,
Jei jauns vaikinas grikių sėjiku paliktų!
Tikėk man, jam pasaulį platų užrakinsi!
Keiks Tamstą, jei jo talentą čia numarinsi!
Tikėk man, jis gabus, jį reikia dar mokinti,
Jis tur dar tarp aukštųjų sferų apsitrinti.
Geriausia bus, brolau, jei sostinėn išsiųsi,
Sakysim, Varšuvon. Bet aš manau, brangusis,
Geriau būt Peterburkan. Žiemą aš greičiausiai
Tenai važiuosiu, tad tuomet tavęs paklausiu,
Kas su Tadu daryti. Ten aukštąsias sferas
Pažįstu, o tai pakilimui būdas geras.
Man padedant, galės pirmuos namuos buvoti,
O jau tada nereiks jo likimu sielotis,
Gaus ordeną, tarnybą; jei gi panorėtų,
Tuomet tarnybą metęs grįžt namo galėtų
Turėdams reikšmę, ir jau žmones būt pažinęs...
Kaip broliui tai atrodo?« – »Taip, tikrai vaikinas,
Teisėjas tarė, – sesuo, duodi gerą mintį, –
Turėtų svieto pamatyti, apsitrinti;
Ir aš iš jauno apvažiavęs gerą tolį:
Buvau Piotrkove, Dubne, tai prie tribunolo,
Kaip palestrantas, kartais reikalus tvarkyti
Savuosius, teko net ir Varšuva matyti.
Ir aš pasinaudojau! Brolvaikis turėtų
Taip pat išvyst pasaulį ir pavažinėti
Kaipo keliautojas, kurs laiko tur ik valiai,
Ir taip suprastų žmones ir pažintų šalį.
Ne rangoms, ordenams! Prašau man dovanoti,
Maskolių ordenus netinka mums nešioti.
Argi senieji ponai, net ir dabartiniai,
Kurie apskrityje nėra dar paskutiniai
Tokių žibučių laukia? Bet estimę turi
Žmonėse, nes pas mus į kilmę, vardą žiūri,
O jei į pareigas, tai tik rinkikų noru
Uždėtas, bet ne dėliai kokio ten favoro«.
Čia Telimena sako: »Brolis taip protauji,
Puiku, tad jis kaip vojažeras tekeliauja«.
»Sesut, Teisėjas tarė pilnas neramumo,
Labai norėčiau, bet čia vėl nauji sunkumai!
Pons Jackus liaut globojęs Tadą neketina,
Vėl atsiuntė štai Kirminą, tą Bernardiną,
Kurs iš anapus Vislos šičion atkeliavo,
O jis instrukcijų nuo brolio Jackaus gavo;
Ir Tado jau išsprendė juodu ten likimą,
Te, sako, Tadas sau už žmoną Zosę ima,
Išauklėtąją Tamstos. Juodu ten apskaitė,
Aš Tadui duosiąs dvarą, Zosei duosiąs kraitį
Pons Jackus; turtų jo, žinai pati, sesute,
Ir man daug teko, gal tad reikalaut truputį,
Kad jo klausyčiau. Reik tad, sesuo, apsvarstyti,
Kaip visa be didžių sunkumų padaryti.
Reik juodu supažinti. Dar, tiesa, jaunučiai,
O ypač Zosė, bet tai nepakenks vaikučiams.
Trumpus rūbus Zoselei reik tik pamainyti,
Nes jau iš tikro, paaugėjus, reik sakyti«.
Staiga nustebus Telimena pasikėlė,
Ant šaliko atsiklaupė ir valandėlę
Aplinkui žvalgėsi; rimtai iš karto klausė,
Paskui gi ranką judindama paliai ausį
Lyg stengės suvaryt atgal žodžius su sauja
Kalbėtojui.
»E! e! girdžiu dalyką naują!
Gal Tadui tai pakenktų, gal jį išganytų,
Kaip nori, Jūs Malone, tarė, gal manyti!
Man Tadas ne galvoj, visai man tai nerūpi,
Tebūna ekonomas, arba smuklėj tupi,
Te sau jis vaiko zuikius miškuose, lankose,
Aprūpinkit, kaip norit, jį; bet kam čia Zosė?
Kam Jūs Malonei Zosė? Aš valdau jos ranką,
Viena aš! O kad Jackui pinigų pakanka
Jos auklėjimui ir ik šiol dar jis tesėjo
Mokėt tą pensijukę ir pridėt žadėjo,
Tai jos dar nenupirko. Taipgi Ponai žinot,
O žino tai taip pat plačiai visi kaimynai,
Kuo remiat Tamstos tą duosnumą Zosei uolų,
Nes dar Horeškoms iš Soplicų kiek išpuola«.
(Teisėjas klausė šitų žodžių kiek sujudęs,
Sumišęs, lyg supykęs ir drauge nuliūdęs;
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.