Paskui gi ranką judindama paliai ausį
Lyg stengės suvaryt atgal žodžius su sauja
Kalbėtojui.
»E! e! girdžiu dalyką naują!
Gal Tadui tai pakenktų, gal jį išganytų,
Kaip nori, Jūs Malone, tarė, gal manyti!
Man Tadas ne galvoj, visai man tai nerūpi,
Tebūna ekonomas, arba smuklėj tupi,
Te sau jis vaiko zuikius miškuose, lankose,
Aprūpinkit, kaip norit, jį; bet kam čia Zosė?
Kam Jūs Malonei Zosė? Aš valdau jos ranką,
Viena aš! O kad Jackui pinigų pakanka
Jos auklėjimui ir ik šiol dar jis tesėjo
Mokėt tą pensijukę ir pridėt žadėjo,
Tai jos dar nenupirko. Taipgi Ponai žinot,
O žino tai taip pat plačiai visi kaimynai,
Kuo remiat Tamstos tą duosnumą Zosei uolų,
Nes dar Horeškoms iš Soplicų kiek išpuola«.
(Teisėjas klausė šitų žodžių kiek sujudęs,
Sumišęs, lyg supykęs ir drauge nuliūdęs;
Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,
Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)
O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,
Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.
Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.
– »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?
Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką
Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!
Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!
Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;
Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,
Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,
Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!
Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!
Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,
Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,
Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!
Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;
Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,
Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.
Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;
Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –
Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,
Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.
Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti
Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.
Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:
»Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!
Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –
Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.
Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;
Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.
Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę
Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,
Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta
Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.
Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,
O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;
Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.
Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.