Ponas Tadas117-119 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis24% kūrinio
117 psl.

Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,

Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)

O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,

Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.

Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.

– »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?

Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką

Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!

Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!

Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;

Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,

Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,

Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!

Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!

Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,

Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,

Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!

Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;

Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,

Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.

118 psl.

Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;

Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –

Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,

Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.

Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti

Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.

Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:

»Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!

Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –

Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.

Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;

Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.

Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę

Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,

Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta

Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.

Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,

O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;

Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.

Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.

119 psl.

Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,

Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.

Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,

Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko

Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,

Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:

Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!

Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.

Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,

Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:

»Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,

Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!

Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,

O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«

Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai

Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,

Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,

Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.

Vieta ir sugebėjimas pasidabinti

Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.