Ponas Tadas10-12 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis2% kūrinio
10 psl.

Jaunieji žaidžia šautuvais tenai aikštelėj,

O seniai, moters tai javus apžiūrinėja

Ir laukia jau visi jaunųjų pamiškėje.

Tad einame sutikt, jei nelabai sutingęs,

Dėduką, Podkomožius ir ponias garbingas«.

Su Voiskiu Tadas eina lauko pažiūrėti

Ir vis negali dar gerai atsikalbėti.

Saulutė jau dangaus žemiausius šonus lietė,

Silpniau nei dieną, bet plačiau nei dieną švietė,

Raudona, kaip po darbo darbininko veidas,

Taip pat, kaip jis pavargusi, saulutė leidos;

Platusis skritulys vaizdingai spinduliuojas,

Pro tarpus šilo mirga; jau ūkai būriuojas:

Tai neriasi šakose, tai paviršium skrieja,

Tai visą mišką riša ir draugėn sulieja;

Ir šilas juodavo, lyg būt didžiuliai rūmai,

O saulė jau gaisrinį skleidė raudonumą,

Paskui nugrimzdo; spinduliai jos paskutiniai

Sublyksėję, kaip žvakė blyksi pro langinę,

Užgeso. Ir tuojau iš lauko darbininkai

11 psl.

Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko

Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia

Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.

»Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:

Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,

Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.

Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.

Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:

Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,

Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,

Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.

Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį

Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,

Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,

Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;

Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,

Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų

(Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,

Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,

Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,

12 psl.

Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.

Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui

Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,

Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,

O ją praradus tautos ir namai išdyla«.

Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato

Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato

Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,

Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.

Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo

Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –

Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...

Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,

Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,

Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.

Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,

Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.

Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,

Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;

Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.