Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko
Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia
Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.
»Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:
Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,
Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.
Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.
Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:
Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,
Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,
Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.
Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį
Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,
Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,
Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;
Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,
Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų
(Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,
Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,
Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,
Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.
Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui
Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,
Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,
O ją praradus tautos ir namai išdyla«.
Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato
Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato
Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,
Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.
Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo
Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –
Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...
Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,
Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,
Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.
Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,
Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.
Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,
Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;
Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.