Čia prasmė? ar iš tikro taip, ar gal tik monai?
Gal ir manai, kad ponui Tadui tai patiktų,
Jei jauns vaikinas grikių sėjiku paliktų!
Tikėk man, jam pasaulį platų užrakinsi!
Keiks Tamstą, jei jo talentą čia numarinsi!
Tikėk man, jis gabus, jį reikia dar mokinti,
Jis tur dar tarp aukštųjų sferų apsitrinti.
Geriausia bus, brolau, jei sostinėn išsiųsi,
Sakysim, Varšuvon. Bet aš manau, brangusis,
Geriau būt Peterburkan. Žiemą aš greičiausiai
Tenai važiuosiu, tad tuomet tavęs paklausiu,
Kas su Tadu daryti. Ten aukštąsias sferas
Pažįstu, o tai pakilimui būdas geras.
Man padedant, galės pirmuos namuos buvoti,
O jau tada nereiks jo likimu sielotis,
Gaus ordeną, tarnybą; jei gi panorėtų,
Tuomet tarnybą metęs grįžt namo galėtų
Turėdams reikšmę, ir jau žmones būt pažinęs...
Kaip broliui tai atrodo?« – »Taip, tikrai vaikinas,
Teisėjas tarė, – sesuo, duodi gerą mintį, –
Turėtų svieto pamatyti, apsitrinti;
Ir aš iš jauno apvažiavęs gerą tolį:
Buvau Piotrkove, Dubne, tai prie tribunolo,
Kaip palestrantas, kartais reikalus tvarkyti
Savuosius, teko net ir Varšuva matyti.
Ir aš pasinaudojau! Brolvaikis turėtų
Taip pat išvyst pasaulį ir pavažinėti
Kaipo keliautojas, kurs laiko tur ik valiai,
Ir taip suprastų žmones ir pažintų šalį.
Ne rangoms, ordenams! Prašau man dovanoti,
Maskolių ordenus netinka mums nešioti.
Argi senieji ponai, net ir dabartiniai,
Kurie apskrityje nėra dar paskutiniai
Tokių žibučių laukia? Bet estimę turi
Žmonėse, nes pas mus į kilmę, vardą žiūri,
O jei į pareigas, tai tik rinkikų noru
Uždėtas, bet ne dėliai kokio ten favoro«.
Čia Telimena sako: »Brolis taip protauji,
Puiku, tad jis kaip vojažeras tekeliauja«.
»Sesut, Teisėjas tarė pilnas neramumo,
Labai norėčiau, bet čia vėl nauji sunkumai!
Pons Jackus liaut globojęs Tadą neketina,
Vėl atsiuntė štai Kirminą, tą Bernardiną,
Kurs iš anapus Vislos šičion atkeliavo,
O jis instrukcijų nuo brolio Jackaus gavo;
Ir Tado jau išsprendė juodu ten likimą,
Te, sako, Tadas sau už žmoną Zosę ima,
Išauklėtąją Tamstos. Juodu ten apskaitė,
Aš Tadui duosiąs dvarą, Zosei duosiąs kraitį
Pons Jackus; turtų jo, žinai pati, sesute,
Ir man daug teko, gal tad reikalaut truputį,
Kad jo klausyčiau. Reik tad, sesuo, apsvarstyti,
Kaip visa be didžių sunkumų padaryti.
Reik juodu supažinti. Dar, tiesa, jaunučiai,
O ypač Zosė, bet tai nepakenks vaikučiams.
Trumpus rūbus Zoselei reik tik pamainyti,
Nes jau iš tikro, paaugėjus, reik sakyti«.
Staiga nustebus Telimena pasikėlė,
Ant šaliko atsiklaupė ir valandėlę
Aplinkui žvalgėsi; rimtai iš karto klausė,
Paskui gi ranką judindama paliai ausį
Lyg stengės suvaryt atgal žodžius su sauja
Kalbėtojui.
»E! e! girdžiu dalyką naują!
Gal Tadui tai pakenktų, gal jį išganytų,
Kaip nori, Jūs Malone, tarė, gal manyti!
Man Tadas ne galvoj, visai man tai nerūpi,
Tebūna ekonomas, arba smuklėj tupi,
Te sau jis vaiko zuikius miškuose, lankose,
Aprūpinkit, kaip norit, jį; bet kam čia Zosė?
Kam Jūs Malonei Zosė? Aš valdau jos ranką,
Viena aš! O kad Jackui pinigų pakanka
Jos auklėjimui ir ik šiol dar jis tesėjo
Mokėt tą pensijukę ir pridėt žadėjo,
Tai jos dar nenupirko. Taipgi Ponai žinot,
O žino tai taip pat plačiai visi kaimynai,
Kuo remiat Tamstos tą duosnumą Zosei uolų,
Nes dar Horeškoms iš Soplicų kiek išpuola«.
(Teisėjas klausė šitų žodžių kiek sujudęs,
Sumišęs, lyg supykęs ir drauge nuliūdęs;
Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,
Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)
O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,
Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.
Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.
– »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?
Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką
Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!
Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!
Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;
Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,
Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,
Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!
Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!
Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,
Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,
Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!
Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;
Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,
Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.
Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;
Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –
Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,
Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.
Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti
Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.
Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:
»Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!
Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –
Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.
Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;
Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.
Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę
Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,
Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta
Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.
Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,
O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;
Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.
Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.
Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,
Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.
Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,
Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko
Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,
Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:
Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!
Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.
Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,
Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:
»Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,
Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!
Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,
O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«
Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai
Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,
Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,
Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.
Vieta ir sugebėjimas pasidabinti
Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.
Akyse buvo dar piktumas prigesintas;
Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,
Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,
Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.
»Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti
Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.
Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,
Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.
Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!
Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!
Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,
Bet dailininkas juk negal susivaldyti!
Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:
Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«
Čia Telimena tarė apie meną žodį,
Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,
Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:
»Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,
Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga
Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką Jackus per Kirminą nurodė dėl Tado vedybų?
Rašiniui: Meilė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.