Lyg, rodės, pabaigą kalbos išgirst bijojo,
Tad galvą nulenkė, nes jam veidai liepsnojo.)
O Telimena baigė: »Jos buvau globėja,
Gentis, vienintelė tik Zosės apgynėja.
Tad niekam be manęs tenerūpi jos laimė«.
– »O jeigu savo laimę rastų Zosė kaime?
Teisėjas keldams žvilgsnį tarė; jei Taduką
Pamils?« – »Pamiltų? dar palaukit trupučiuką!
Pamilsta, nepamilsta? Dar tik to čia reiktų!
Tiesa, kad Zosė vyrui turtų neįteiktų;
Bet taipgi ne bet kokia kaimo bajoraitė,
Ji kyla iš aukštųjų ponų, vaivadaitė,
Iš Horeškaitės gimus – vyrą gaus laimingai!
Juk rūpinomės ją išauklėti domingai!
Gal čia tik sukaimėjo?« – Klausė jos Teisėjas,
Žiūrėdams į akis ir, rodės, palinksmėjo,
Nes tarė gan linksmai: »Na, kas gi atsitiko!
Norėjau, Dievas mato, padaryt dalyką;
Tiktai nepykti. Jei sesutė nesutinka,
Tur teisę; gaila, – bet ir pykti nepritinka.
Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;
Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –
Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,
Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.
Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti
Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.
Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:
»Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!
Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –
Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.
Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;
Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.
Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę
Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,
Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta
Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.
Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,
O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;
Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.
Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.
Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,
Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.
Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,
Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko
Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,
Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:
Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!
Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.
Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,
Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:
»Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,
Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!
Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,
O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«
Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai
Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,
Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,
Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.
Vieta ir sugebėjimas pasidabinti
Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.
Akyse buvo dar piktumas prigesintas;
Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,
Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,
Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.
»Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti
Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.
Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,
Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.
Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!
Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!
Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,
Bet dailininkas juk negal susivaldyti!
Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:
Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«
Čia Telimena tarė apie meną žodį,
Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,
Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:
»Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,
Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga
Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Telimena ir Grafas kalba apie Italijos gamtą ir kaip į tai atsako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Telimena giria Grafo piešinius ir ragina jį ieškoti gražios gamtos Italijoje: „O! tu šalie laiminga“. Lietuvoje, jos žodžiais, mūzų vaikas gali žūti. Pasakotojas pastebi, kad jiedu apie savo gimtąją šalį kalba su panieka, „Kaip svetimi“. Tuoj pat jis piešia savąjį vaizdą: „Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos!“ Jis su meile vardija ievas, šermukšnius, lazdynus, skroblą ir beržą tarsi jaunųjų porą, penkis šimtus metų išgyvenusį ąžuolą. Taip pasakotojas atsako svetimybių garbintojams: tikrasis grožis yra čia, gimtinėje.
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.