Ponas Tadas118-120 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis24% kūrinio
118 psl.

Man brolis liepė, o klausau aš jo, kaip vado;

Bet jei sesutė rekuzuoja poną Tadą, –

Ne mano kaltė, broliui Jackui reiks rašyti,

Kad Tadą Zosę sužieduoti nemanytų.

Reiks rūpintis pačiam. Reikės tuojau pradėti

Apie piršlybas Podkomožiui pašnekėti«.

Jau Telimena kiek atvėso po piktumui:

»Broliuk, nerekuzuoju, tik daugiau ramumo!

Juk pats kalbėjai, dar anksti, dar jaunos dienos –

Dar apsvarstysime likimą jų kiekvienas.

Jaunuosius supažinsim, reiks prisižiūrėti;

Jų laimė brangi mums, tad reikia palūkėti.

Tik brolį perspėju, kad Tadui apie meilę

Prie Zosės nekalbėtum, pats ras savo eilę,

Nes, mat, širdis laisva, ji ponų nepažįsta

Ir net per prievartą supančiuota išskrista«.

Po to Teisėjas susimąstęs atsitraukė,

O Tadas kiek atokiai buvęs to telaukė;

Jau artinas, tiktai nuduoda, kad grybauja.

Bet ta pačia kryptim ir Grafas atkeliauja.

119 psl.

Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,

Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.

Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,

Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko

Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,

Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:

Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!

Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.

Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,

Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:

»Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,

Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!

Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,

O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«

Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai

Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,

Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,

Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.

Vieta ir sugebėjimas pasidabinti

Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.

120 psl.

Akyse buvo dar piktumas prigesintas;

Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,

Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,

Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.

»Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti

Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.

Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,

Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.

Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!

Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!

Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,

Bet dailininkas juk negal susivaldyti!

Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:

Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«

Čia Telimena tarė apie meną žodį,

Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,

Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:

»Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,

Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga

Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.