Ponas Tadas119-121 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis24% kūrinio
119 psl.

Kai Telimenos su Teisėju ginčas ėjo,

Tai Grafas į tą sceną pro medžius žiūrėjo.

Išėmęs iš kišeniaus popierį, pieštuką,

Prie kelmo pasilenkęs ten akis pasuko

Ir popieryj tą sceną ėmė tuoj vaizduoti,

Sakydams sau: »Lyg, rodos, tyčia sugrupuota:

Tas ant akmens, ta žolėje, labai vaizdinga!

Veidų kontrastai! scena čia charakteringa«.

Lėtai tenai jis ėjo, šluostydams lornetę,

Akis vėsindams nosine, žvilgsnius ten mėtė:

»Argi šisai gražusis vaizdas tur išnykti,

Ir man artyn priėjus vėl reiks apsirikti!

Gal tas gražusis kilimas tiktai burokai,

O nimfos vietoj gal tik ekonomė kokia?«

Nors Grafas pas Teisėją Telimeną tankiai

Matydavo, nes gan dažnai jis dvarą lankė,

Bet ja mažai domėjos; dairės lyg paklydęs,

Paveikslo netikėtą modelį išvydęs.

Vieta ir sugebėjimas pasidabinti

Ją pakeitė, vos buvo galima pažinti.

120 psl.

Akyse buvo dar piktumas prigesintas;

Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,

Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,

Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.

»Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti

Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.

Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,

Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.

Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!

Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!

Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,

Bet dailininkas juk negal susivaldyti!

Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:

Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«

Čia Telimena tarė apie meną žodį,

Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,

Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:

»Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,

Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga

Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga

121 psl.

Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!

Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji

Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!

Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!

O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai

Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis

Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,

Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.

Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,

Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,

Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,

Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.

O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.

Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –

Laukinių apynių čia apipintos ievos,

Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais

Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,

Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;

Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,

Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.