Akyse buvo dar piktumas prigesintas;
Sujudęs veidas, lengvo vėjo atgaivintas,
Ir dar del čia staiga atvykusių vaikinų,
Ryškioms, gyvoms spalvoms patsai pasidabino.
»Ponia teteikias, tarė Grafas, dovanoti
Drąsumą mano, atėjau čia padėkoti.
Atsiprašau, nes aš ponios žingsnius sekiojau,
Dėkoju, kad išvydau, kaip Ponia svajoji.
Prieš Tamstą didį padariau nusižengimą!
Nutraukiau valandas svajonių, įkvėpimo!
Už tai gali man rūstų žodį pasakyti,
Bet dailininkas juk negal susivaldyti!
Aš daug išdrįsęs leidau ir daugiau dar leisiu:
Peizažus rodo tardams: te ponia ir teisia!«
Čia Telimena tarė apie meną žodį,
Kaip dailėj nusimananti, rimtumą rodė,
Nedaug tegyrė, bet paskatinti mokėjo:
»Valio, pasakė, sveikinu, matau kūrėją,
Tik saugok, Tamsta talentą; ir reikalinga
Ieškot gražios gamtos! O! tu šalie laiminga
Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!
Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji
Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!
Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!
O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai
Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis
Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,
Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.
Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,
Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,
Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,
Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.
O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.
Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –
Laukinių apynių čia apipintos ievos,
Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais
Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,
Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;
Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,
Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.
Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.