Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!
Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji
Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!
Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!
O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai
Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis
Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,
Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.
Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,
Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,
Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,
Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.
O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.
Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –
Laukinių apynių čia apipintos ievos,
Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais
Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,
Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;
Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,
Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.
Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Telimena ir Grafas kalba apie Italijos gamtą ir kaip į tai atsako pasakotojas?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Telimena giria Grafo piešinius ir ragina jį ieškoti gražios gamtos Italijoje: „O! tu šalie laiminga“. Lietuvoje, jos žodžiais, mūzų vaikas gali žūti. Pasakotojas pastebi, kad jiedu apie savo gimtąją šalį kalba su panieka, „Kaip svetimi“. Tuoj pat jis piešia savąjį vaizdą: „Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos!“ Jis su meile vardija ievas, šermukšnius, lazdynus, skroblą ir beržą tarsi jaunųjų porą, penkis šimtus metų išgyvenusį ąžuolą. Taip pasakotojas atsako svetimybių garbintojams: tikrasis grožis yra čia, gimtinėje.
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.