Ponas Tadas121-122 psl. · apie 5 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis24% kūrinio
121 psl.

Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!

Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji

Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!

Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!

O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai

Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis

Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,

Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.

Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,

Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,

Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,

Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.

O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.

Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –

Laukinių apynių čia apipintos ievos,

Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais

Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,

Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;

Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,

Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.

122 psl.

Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,

Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos

Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:

Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:

Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,

O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.

Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,

Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,

Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas

Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų

Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,

Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.

Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo

Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;

Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,

Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:

Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,

Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,

Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,

Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Telimena ir Grafas kalba apie Italijos gamtą ir kaip į tai atsako pasakotojas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Telimena giria Grafo piešinius ir ragina jį ieškoti gražios gamtos Italijoje: „O! tu šalie laiminga“. Lietuvoje, jos žodžiais, mūzų vaikas gali žūti. Pasakotojas pastebi, kad jiedu apie savo gimtąją šalį kalba su panieka, „Kaip svetimi“. Tuoj pat jis piešia savąjį vaizdą: „Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos!“ Jis su meile vardija ievas, šermukšnius, lazdynus, skroblą ir beržą tarsi jaunųjų porą, penkis šimtus metų išgyvenusį ąžuolą. Taip pasakotojas atsako svetimybių garbintojams: tikrasis grožis yra čia, gimtinėje.

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.