Ponas Tadas121-124 psl. · apie 15 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis25% kūrinio
121 psl.

Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!

Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji

Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!

Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!

O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai

Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis

Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,

Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.

Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,

Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,

Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,

Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.

O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.

Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –

Laukinių apynių čia apipintos ievos,

Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais

Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,

Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;

Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,

Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.

122 psl.

Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,

Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos

Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:

Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:

Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,

O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.

Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,

Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,

Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas

Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų

Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,

Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.

Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo

Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;

Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,

Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:

Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,

Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,

Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,

Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –

123 psl.

Tai Tadas, pykdams, vaikščioti smarkiau pradėjo,

Kol pagaliau ilgiau tylėti negalėjo.

Jis girių grožį jautė tik iš prigimimo,

Bet niekinant jas, tarė pilnas įkvėpimo:

»Mačiau tuos garbinamuosius medžius mūs Vilniuj,

Botanikos sode, ten įvairiausių pilna,

Kuriuos pietuos, Italijoj, gali sutikti;

Bet argi gali mūsų medžiams jie prilygti?

Argi alòes su ilgoms šakoms – lazdutėms?

Ar citrina gausinga vaisiais, bet mažutė

Su lapais blizgančiais, kresna, tokia šakota,

Kaip moteris, nors ir turtinga, bet kuprota?

Ar ciprise liesam surasti vaizdingumo,

Kurs vieton liūdesio teteikia nuobodumą?

Net kalbama, kad menką vaizdą jis sudaro,

Kai gedula užvaldo visą ponų dvarą;

Kapuos net, – kaip lekajus, galvą pakylėtą

Jis laiko nenusižengdamas etiketui.

»Argi negražesni tie mūs beržai kasoti,

Lyg kaimo moters, imančios sūnų raudoti,

124 psl.

Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,

O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!

Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!

Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,

Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?

Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,

Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,

Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.

»Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas

Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,

Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,

Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.

Pati gamta ir noras – kurti dar negali,

Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!

Ne visa gražų galima gražiai paišyti!

Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.

Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,

Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.

Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,

Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Telimena ir Grafas kalba apie Italijos gamtą ir kaip į tai atsako pasakotojas?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Telimena giria Grafo piešinius ir ragina jį ieškoti gražios gamtos Italijoje: „O! tu šalie laiminga“. Lietuvoje, jos žodžiais, mūzų vaikas gali žūti. Pasakotojas pastebi, kad jiedu apie savo gimtąją šalį kalba su panieka, „Kaip svetimi“. Tuoj pat jis piešia savąjį vaizdą: „Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos!“ Jis su meile vardija ievas, šermukšnius, lazdynus, skroblą ir beržą tarsi jaunųjų porą, penkis šimtus metų išgyvenusį ąžuolą. Taip pasakotojas atsako svetimybių garbintojams: tikrasis grožis yra čia, gimtinėje.

Rašiniui: Tėvynė

2. Kokiais argumentais Tadas ginčija Grafą, kuris mano, kad piešti verta tik Italijos gamtą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Tadas sako matęs pietų medžius Vilniaus botanikos sode ir jie, jo akimis, negali prilygti lietuviškiems: citrina panaši į kuprotą moterį, o kiparisas teikia tik nuobodulį. Beržas jam primena raudančią kaimo moterį. Jis stebisi, kodėl Grafas, gyvendamas lietuvių lygumose, piešia tik uolas. Tadas girių grožį jaučia iš prigimimo, jo meilė gimtajai gamtai gyva ir nuoširdi, o Telimena dar primena dailininką Orlovskį, kuris svetur svajojo tik apie tėvynę.

Rašiniui: Tėvynė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.