Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –
Tai Tadas, pykdams, vaikščioti smarkiau pradėjo,
Kol pagaliau ilgiau tylėti negalėjo.
Jis girių grožį jautė tik iš prigimimo,
Bet niekinant jas, tarė pilnas įkvėpimo:
»Mačiau tuos garbinamuosius medžius mūs Vilniuj,
Botanikos sode, ten įvairiausių pilna,
Kuriuos pietuos, Italijoj, gali sutikti;
Bet argi gali mūsų medžiams jie prilygti?
Argi alòes su ilgoms šakoms – lazdutėms?
Ar citrina gausinga vaisiais, bet mažutė
Su lapais blizgančiais, kresna, tokia šakota,
Kaip moteris, nors ir turtinga, bet kuprota?
Ar ciprise liesam surasti vaizdingumo,
Kurs vieton liūdesio teteikia nuobodumą?
Net kalbama, kad menką vaizdą jis sudaro,
Kai gedula užvaldo visą ponų dvarą;
Kapuos net, – kaip lekajus, galvą pakylėtą
Jis laiko nenusižengdamas etiketui.
»Argi negražesni tie mūs beržai kasoti,
Lyg kaimo moters, imančios sūnų raudoti,
Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,
O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!
Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!
Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,
Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?
Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,
Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,
Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.
»Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas
Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,
Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,
Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.
Pati gamta ir noras – kurti dar negali,
Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!
Ne visa gražų galima gražiai paišyti!
Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.
Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,
Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.
Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,
Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.