Ponas Tadas124-126 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis25% kūrinio
124 psl.

Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,

O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!

Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!

Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,

Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?

Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,

Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,

Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.

»Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas

Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,

Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,

Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.

Pati gamta ir noras – kurti dar negali,

Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!

Ne visa gražų galima gražiai paišyti!

Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.

Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,

Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.

Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,

Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!

125 psl.

Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,

Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,

Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,

Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.

Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –

Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.

(Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai

Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)

Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs

Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus

Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj

Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!

Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią

Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...

»Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:

Na, ką dangus Italų ypatinga turi?

Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?

Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?

Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!

Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!

126 psl.

Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,

Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,

Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,

Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;

Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,

Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,

Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,

Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!

Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,

Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,

Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,

Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,

Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,

Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;

Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias

Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,

Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja

Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«

Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;

Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.