Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
(Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
»Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!
Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,
Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
Ir keletą minučių tęsės šita scena;
Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.