Italų! sodai puikūs Cezarų platieji!
Jūs sraunūs vandens seno Tiberio tyrieji
Ir baisūs Pauzilipo uolų įdubimai!
Ten, Grafe, dailininkas randa įkvėpimo!
O čia, oi Dieve, mūzų vaikas veikiai
Gal žūti. Mano Grafe, šį paveikslą teikis
Palikt man, į paveikslų eilę jį įdėsiu,
Kuriuos renku: jų Tamsta pažiūrėt galėsi«.
Pradėjo tad kalbėt apie dangaus mėlynę,
Garsus bangų ir vėjų, uolų kalnus mini,
Ir pina panieką į kalbą, kur tik gali,
Kaip svetimi, nors apie savo gimtą šalį.
O čia aplinkui ošė girios paslaptingos.
Lietuvių girios, tokios puikios, taip galingos! –
Laukinių apynių čia apipintos ievos,
Šermukšniai rodo ten rausvas kekes papieviais
Ir, kaip menadų eilės, stovi ten lazdynai,
Viršūnes riešutų kekėmis padabinę;
Žemiau ten matosi miškų vaikų daugybė,
Ožekšniai, skirpstai, putinai draugėn sukibę.
Ir taip sukibę lapais medžiai, krūmai tankūs,
Lyg rengias šokti ratą, lyg sunertos rankos
Aplink jaunųjų porą. Tarpe jų sustoję:
Jaunasis – skroblas, baltas beržas – jo jaunoji:
Viens rodo vyrišką liemens, šakų tvirtumą,
O kitas baltą liemenį, šakų leinumą.
Toliau, medelių smulkių, lyg vaikų būriuose,
Rimtai, lyg tie senuoliai, stovi ramūs, uosiai,
Matronos tuopos ten, ir samonoms barzdotas
Sens ąžuols neša ant pečių tvirtų, kuprotų
Penkšimtę metų, ir vis tvirtas, nesilpnėja,
Šaknims tik remia kūnus savo pranokėjų.
Pons Tadas vaikščiojo aplink ir nuobodavo
Del tos ilgos kalbos, kurioj nedalyvavo;
Tiktai kai imta garbint svetimi miškeliai,
Minėti iš eilės mažiausi net medeliai:
Alyvos, apelsinai, ciprisai, migdolai,
Aloės, kaktusai, mahonijos, sandolai,
Citrinos, bliuščiai, fygos, riešutai italų,
Kai imta garbinti jų sėklos net į galą, –
Tai Tadas, pykdams, vaikščioti smarkiau pradėjo,
Kol pagaliau ilgiau tylėti negalėjo.
Jis girių grožį jautė tik iš prigimimo,
Bet niekinant jas, tarė pilnas įkvėpimo:
»Mačiau tuos garbinamuosius medžius mūs Vilniuj,
Botanikos sode, ten įvairiausių pilna,
Kuriuos pietuos, Italijoj, gali sutikti;
Bet argi gali mūsų medžiams jie prilygti?
Argi alòes su ilgoms šakoms – lazdutėms?
Ar citrina gausinga vaisiais, bet mažutė
Su lapais blizgančiais, kresna, tokia šakota,
Kaip moteris, nors ir turtinga, bet kuprota?
Ar ciprise liesam surasti vaizdingumo,
Kurs vieton liūdesio teteikia nuobodumą?
Net kalbama, kad menką vaizdą jis sudaro,
Kai gedula užvaldo visą ponų dvarą;
Kapuos net, – kaip lekajus, galvą pakylėtą
Jis laiko nenusižengdamas etiketui.
»Argi negražesni tie mūs beržai kasoti,
Lyg kaimo moters, imančios sūnų raudoti,
Ar našlės vyrų, imdamos rankas graižyti,
O jų pečiai plaukais išpintais apsklaidyti?!
Taip garsiai rauda išvaizda, nors lūpos tyli!
Kodel gi, Ponas Grafe, jei paišybą myli,
Mūs medžių nepaišai, kur gamtą taip dabina?
Tikrai, iš Tamstos juoktis ims visi kaimynai,
Kad čia gyvendamas, lietuvių lygumose,
Paišai tik uolas, lyg gyventum dykumose«.
»Mielasis, tarė Grafas, visas prigimimas
Tai formos, fonas, o siela tai įkvėpimas,
Kuris sparnais vaizduotės kildamas skrajoja,
Jis dailinas skoniu, taisyklės jį riboja.
Pati gamta ir noras – kurti dar negali,
Kūrėjas tur skraidyt srityse idealų!
Ne visa gražų galima gražiai paišyti!
Teks Tamstai apie tai gal knygose skaityti.
Kai del paišybos: reik darbe turėti stažą,
Grupes, ansamblį, perspektyvą, dangų gražų.
Italų dangų! Ten peizažų tik gimtinė,
Italai buvo, bus paišytojų tėvynė!
Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
(Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
»Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!
Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,
Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
Ir keletą minučių tęsės šita scena;
Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.