Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
(Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
»Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!
Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,
Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
Ir keletą minučių tęsės šita scena;
Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kokiais argumentais Tadas ginčija Grafą, kuris mano, kad piešti verta tik Italijos gamtą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako matęs pietų medžius Vilniaus botanikos sode ir jie, jo akimis, negali prilygti lietuviškiems: citrina panaši į kuprotą moterį, o kiparisas teikia tik nuobodulį. Beržas jam primena raudančią kaimo moterį. Jis stebisi, kodėl Grafas, gyvendamas lietuvių lygumose, piešia tik uolas. Tadas girių grožį jaučia iš prigimimo, jo meilė gimtajai gamtai gyva ir nuoširdi, o Telimena dar primena dailininką Orlovskį, kuris svetur svajojo tik apie tėvynę.
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.