Ponas Tadas126-128 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis25% kūrinio
126 psl.

Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,

Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,

Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,

Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;

Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,

Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,

Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,

Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!

Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,

Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,

Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,

Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,

Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,

Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;

Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias

Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,

Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja

Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«

Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;

Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,

127 psl.

Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,

Ir keletą minučių tęsės šita scena;

Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,

Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka

Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia

Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.

Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:

»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!

Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,

Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,

Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,

Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«

Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:

»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«

O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,

Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.

Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;

O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,

Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.

O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;

128 psl.

Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,

Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,

Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį

Ir susuktą mažutį popierio lapelį.

Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,

Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.

Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo

Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.

Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,

Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;

Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs

Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.

Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,

Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;

Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,

Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.

Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,

Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės

Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo

Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.