Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
Ir keletą minučių tęsės šita scena;
Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių
Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.
Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina
Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;
Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,
Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;
Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,
Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.
Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka
Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.
Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,
Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;
Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.
O Telimenai teko kartkartėms prabilti
Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,
Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.