Ponas Tadas11-13 psl. · apie 10 min.
Pirmoji knyga. Ūkis3% kūrinio
11 psl.

Su piautuvais, grėbliais į krūvą susirinko

Keliaut namo, nes dirbt Teisėjas nebeleidžia

Ilgiau, kaip ik to laiko, kai saulutė leidžias.

»Pasaulio Viešpats žmogui dirbt perdaug neleidžia:

Kai jojo darbininkas, saulė, nusileidžia,

Ir žemdirbiui ateina laikas eit ilsėtis«.

Dažnai Teisėjas mėgo tuos žodžius kalbėti.

Ir ekonomas pildė valią šią Teisėjo:

Dar būdavo vežimo kraut neįpusėjo,

Bet saulė leidžias, ir vežimas jau važiuoja,

Tik jaučiai džiaugiasi tuo vežimu lengvuoju.

Tuo tarpu jau nuo miško eina į takelį

Sens prievaizda, išsivesdams vaikų būrelį,

Paskui Podkomožienė ėjo su Teisėju,

Šalia gi su dukrelėms Podkomožis ėjo;

Toliau merginos sekė ir čia pat vaikinai,

Tačiau per kokį žingsnį šone nuo merginų

(Toksai, mat, mandagumas). Nieks tvarkos nedarė,

Ponių nuo vyrų niekas ten šalin nevarė,

Tačiau kiekviens tvarkos senoviškos dabojo,

12 psl.

Ir, kad Teisėjas gerbia ją, visi žinojo.

Jis niekada neleido užsimiršt jaunimui

Pagerbti protą, valdžią, amžių, prigimimą,

Jis sakė: »Ta tvarka namai ir tautos kyla,

O ją praradus tautos ir namai išdyla«.

Tad prie tvarkos namiškiai ir tarnai priprato

Ir, būdavo, gentis ar svečias, tuoj pamato

Tą tvarką, jei tiktai į tuos namus pakliūva,

Nes papročiai senoviški ik šiol ten buvo.

Neilgai sveikinos su broliavaikiu savo

Teisėjas – davė ranką – Tadas pabučiavo –

Veidan dar pabučiavo ženklan giminystės...

Ir nors ne daug kalbėjo del svečių draugystės,

Tačiau iš ašarų, kurios skubiai riedėjo,

Matyti, Poną Tadą jis labai mylėjo.

Tuoj páskui šeimininką iš namų ir šilo,

Iš pievų ir ganyklų visa eit pakilo.

Čionai parbėga pulkas bliaunančių avelių,

Didžiulį dulkių stulpą keldamas nuo kelio;

Tenai Tiroliaus karvės su tarškučiais žengia,

13 psl.

O dar toliau arkliai parbėga, garsiai žvengia;

Prie šulinio tai visa bėga, gerti laukia,

O svirtis girgžda tik ir vandenį jiems traukia.

Teisėjas, nors nuvargęs su svečiais per dieną,

Bet šeimininko darbą dirba jis vis viena:

Nueina gyvulių į tvartus pažiūrėti,

Nes vien tarnais negalima juk patikėti;

Teisėjas žino, kad kai ponas apsižiūri,

Tai ir tarnai geriau jam gyvulius prižiūri.

Šauklys Protazas, Voiskis dar drauge stovėjo

Su žvakėms priemenioj ir kažką ten šnekėjo;

Lyg rodos barėsi, nes, mat, to šauklio būta

Sau žmogaus, – jis savaip sutvarkė butą,

Kur vaišinti svečius pons Voiskis paketino;

Protazas net baldus į pilį nudangino,

Kuri iš tolo matės. Voiskis tad turėjo

Atsiprašyt Teisėjo; tas nusistebėjo,

Paklausė, kam tos permainos, bet ką daryti,

Reikėjo jam taip pat svečių atsiprašyti,

Ir vest svečius į pilį; o keliu mėgino

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Teisėjas taip saugo senąją tvarką savo namuose? Kaip jis ją sieja su tautos likimu?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Teisėjas neleidžia dirbti po saulėlydžio: jo žodžiais, kai Viešpaties „darbininkas, saulė, nusileidžia“, ir žemdirbiui metas ilsėtis. Jis moko jaunimą gerbti „protą, valdžią, amžių, prigimimą“, o svečiai ir šeimyna laikosi senoviško mandagumo. Teisėjui tvarka yra pamatas: „Ta tvarka namai ir tautos kyla“, o ją praradus ir namai, ir tautos išnyksta. Pats šeimininkas apžiūri gyvulius, nes žino, kad tarnai geriau dirba, kai ponas prižiūri. Soplicovas rodomas kaip senosios bajorų Lietuvos pavyzdys.

Rašiniui: Istorija

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.