Todel be Breigelio, tik reikia nesuklysti,
Ne Van der Helle, Breigelio tik peizažisto,
Ir dar be Ruisdalo visuose žiemiuose,
Kur rasti peizažistą varduose pirmuose.
Dangaus mums reikia!« – »Tik Orlovskiui dailininkui –
Pridūrė Telimena, – Soplicovas tinka.
(Reik pastebėt – Soplicų tik vienai šeimynai
Taip niekas nepatinka, kaip tik jų tėvynė.)
Tas dailininkas buvo amžių prasėdėjęs
Tik Peterburke (škicų jo kelis sudėjus
Turiu stalely), bet prie ciesoriaus kaip rojuj
Gyvendamas apie tėvynę tesvajojo!
Atmindavo dažnai jaunystę jam taip brangią
Ir tik Tėvynės girdavo girias ir dangų«...
»Protingai darė! Tadas čia karštai pridūrė:
Na, ką dangus Italų ypatinga turi?
Toks melsvas, tyras, lygus, lyg jį ledas traukia?
Ar negražiau, kai vėjas ūžia, apsiniaukia?
Pakelk tik galvą, o koksai vaizdų kitimas!
Kiek scenų mums parodo debesų žaidimas!
Kitoks kiekvienas debesys; štai rudeninis,
Vos šliaužia, rodos, sunkumais apsikabinęs,
Iš pat padangių leidžias šmorai, rengias lyti,
Kaip moterų plaukai išpinti, išsklaidyti;
Kai debesys ledų į aukštį ima keltis,
Kraštais melsvai tamsus, viduryje pageltęs,
Koks girdisi ūžimas; net ir kasdieniniai,
Žiūrėkit, kaip įvairūs, kaip pasidabinę!
Lyg gulbės – žąsys štai tie dèbesys mažučiai,
Juos vejas – sakals vejasi, į krūvą pučia,
Tuoj grūdžiasi, tvirtėja, renkasi į būrį,
Stebuklai! lenkiasi sprandai, karčius jau turi,
Plačioj padangėj kojų eilės pasidaro,
Lyg kaiminę žirgų per stepą audra varo;
Balti, lengvi iš karto, bet smarkiau štai burias
Ir daros stiebai iš kaklų, iš karčių burės,
Pavirsta kaiminė laivu, ir štai kilnoja
Lengvai jį vėjas lygumoj daugaus melsvoje!«
Į aukštį Telimena su Grafu žiūrėjo;
Aukštyn čia Tadas vieną ranką pakylėjo,
Kita lengvai paspaudė ranką Telimenai,
Ir keletą minučių tęsės šita scena;
Tad Grafas popierį ant skrybėlės išpliekęs,
Išsiėmė pieštuką. Laiko tik nelieka
Paišyti, nes pietų jau dvaro varpas šaukia
Ir ramią tylą ūžesys miške nutraukia.
Rimtai čia Grafas tarė, žvelgdamas į žemę:
»Visam skambėjims žemėj užbaigimą lemia!
Didžios minties planams, vaizduotės sukūrimams,
Širdingam draugiškumui, nekaltiems žaidimams,
Jausmų žiedams, – vos špižo tik garsai prabyla,
Tuoj visa sujuda, susipina, išdyla!«
Čia Telimenon žvelgia pilnas sujudimo:
»Ir kas gi lieka?«... Ji pasakė: »Atminimai!«
O pastebėjusi, kad Grafas nusiminęs,
Neužmiršuolių žiedą padavė nuskynus.
Jį segdams prie krūtinės Grafas pabučiavo;
O Tadas vienu krūmu susiįdomavo,
Nes kažkas balta matės krūmo viduryje.
O rado ten skarelę baltą, kaip leliją;
Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių
Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.
Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina
Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;
Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,
Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;
Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,
Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.
Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka
Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.
Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,
Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;
Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.
O Telimenai teko kartkartėms prabilti
Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,
Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;
Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,
Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,
Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,
Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.
Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,
O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį
Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,
Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.
Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,
Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,
Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,
Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.
Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,
Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato
Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.
Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,
Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,
Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.
Visi akis pasukę į eigulį klausė,
Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip žinia apie mešką pakeičia nuotaiką Soplicove?
2. Kokiais argumentais Tadas ginčija Grafą, kuris mano, kad piešti verta tik Italijos gamtą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Tadas sako matęs pietų medžius Vilniaus botanikos sode ir jie, jo akimis, negali prilygti lietuviškiems: citrina panaši į kuprotą moterį, o kiparisas teikia tik nuobodulį. Beržas jam primena raudančią kaimo moterį. Jis stebisi, kodėl Grafas, gyvendamas lietuvių lygumose, piešia tik uolas. Tadas girių grožį jaučia iš prigimimo, jo meilė gimtajai gamtai gyva ir nuoširdi, o Telimena dar primena dailininką Orlovskį, kuris svetur svajojo tik apie tėvynę.
Rašiniui: Tėvynė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.