Pagriebęs pabučiavo, vos prilietęs lūpas,
Lengvai taip, kaip bitutė, kai ant žiedo supas,
Pajuto kažką šalta; rado ten raktelį
Ir susuktą mažutį popierio lapelį.
Kišeniun tuoj įdėjo; kam to rakto reikia,
Nežino, bet žinių tikrai laiškelis teikia.
Aidais po tylią girią varpo garsas ėjo
Ir tūkstančiai garsų be pertrūkio skambėjo.
Tai buvo garsas paieškojimo, šaukimo,
Dabar grybavimo jis reiškė užbaigimą;
Ne laidotuvėms jis, nors Grafas nusiminęs
Taip manė, tai pietų tik garsas kasdieninis.
Kasdien tas varpas, kai tik virvę jo paliečia,
Svečius, darbininkus pietaut į dvarą kviečia;
Toks buvo paprotys senoviškuos dvaruose,
Teisėjas irgi laikės jo savuos namuose.
Iš miško ėjo tad grybautojų būrelis,
Tie su rėkštutėmis, tų surištos skarelės
Su grybais; panos rankoje vienoj tūrėjo
Po baravyką, mat, surast jį sugebėjo,
Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių
Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.
Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina
Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.
Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,
Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;
Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,
Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;
Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,
Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;
Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,
Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.
Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka
Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.
Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,
Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;
Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.
O Telimenai teko kartkartėms prabilti
Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,
Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;
Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,
Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,
Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,
Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.
Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,
O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį
Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,
Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.
Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,
Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,
Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,
Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.
Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,
Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato
Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.
Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,
Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,
Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.
Visi akis pasukę į eigulį klausė,
Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.