Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,
Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,
Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,
Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.
Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,
O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį
Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,
Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.
Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,
Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,
Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,
Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.
Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,
Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato
Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.
Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,
Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,
Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.
Visi akis pasukę į eigulį klausė,
Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«
Visi suprato, kad žvėris iš Avilyno
Į šias panemunių girias atsidangino,
Kad reikia tuoj jį vytis, jau visi žinojo,
Nors nei nesitarė, nei ilgai negalvojo.
Trumpuos pasakymuos bendra mintis tuoj imas,
Iš gestų ir iš įvairiausių paliepimų,
Kurių medžioklę mėgstantiems svečiams netrūko,
O jie visi tik apie vieną tikslą sukos.
Teisėjas tarė: »Ei, į kaimą, šimtininke!
Te ryt dvare bus savanoriai susirinkę;
Kas eis ne vienas, tam iš baudžiavos išbraukti
Penkias dienas ir dvi dienas talkon nešaukti«.
»Greičiau, suriko Podkomožis, mano šyviu
Į mano dvarą joki šuoliais, kaip tik gyvas;
Paimt šunis – dieles, kur net kaimynai žino,
Kuriuos mes Spravniku, Strapčiene pavadinom;
Užrišti jiems snukius, į maišą įlandyti
Ir tuoj skubiai, raitam juos šičia pristatyti«.
Asesorius pasakė gudiškai: »Suraski
Man, Vanka, durklą ir gerai jį išgaląski,
Tą durklą, iš Sanguškos kunigaikščio gautą,
Žiūrėk dar, kad į diržą kulkų būt prikrauta«.
Visi suriko: »Šautuvus tik apžiūrėti!«
O Rejentas: »Šruotų tiktai nepagailėti!
O kita jau krepšy«. – »O kunigui klebonui
Pranešt, Teisėjas tarė, kad iš ryto ponai
Sueis miške koplyčioj, kad mišias laikytų
Ir šventojo Huberto laimės mums prašytų«.
Po tų įsakymų rami tyla aplinkui.
Kiekviens tik žvalgėsi, mintis į krūvą rinko,
Lyg ko ieškojo; bet visi dar kažko laukė,
Nes senis Voiskis į save akis jų traukė:
Tai buvo ženklas, kad medžioklei ieško vado
Ir kad pavesti vadovybę Voiskiui žada.
Suprato Voiskis, kad draugai vadovo galią
Jam teikia, kumščia tad suduodamas į stalą,
Ranka patraukęs savo aukso grandinėlį
Ir, imdams iš kišeniaus seną laikrodėlį,
Pasako: »Susirinksit lygiai penktą ryto
Koplyčioje, šauliai ir tie, kam įsakyta«.
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.