Tą durklą, iš Sanguškos kunigaikščio gautą,
Žiūrėk dar, kad į diržą kulkų būt prikrauta«.
Visi suriko: »Šautuvus tik apžiūrėti!«
O Rejentas: »Šruotų tiktai nepagailėti!
O kita jau krepšy«. – »O kunigui klebonui
Pranešt, Teisėjas tarė, kad iš ryto ponai
Sueis miške koplyčioj, kad mišias laikytų
Ir šventojo Huberto laimės mums prašytų«.
Po tų įsakymų rami tyla aplinkui.
Kiekviens tik žvalgėsi, mintis į krūvą rinko,
Lyg ko ieškojo; bet visi dar kažko laukė,
Nes senis Voiskis į save akis jų traukė:
Tai buvo ženklas, kad medžioklei ieško vado
Ir kad pavesti vadovybę Voiskiui žada.
Suprato Voiskis, kad draugai vadovo galią
Jam teikia, kumščia tad suduodamas į stalą,
Ranka patraukęs savo aukso grandinėlį
Ir, imdams iš kišeniaus seną laikrodėlį,
Pasako: »Susirinksit lygiai penktą ryto
Koplyčioje, šauliai ir tie, kam įsakyta«.
Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –
Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.
Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,
Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,
Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,
Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.
Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,
Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;
Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.
Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,
Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,
Iš lėto žengia rankomis susikabinę,
Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti
Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė
Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.
Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,
Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,
Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,
Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,
Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,
Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,
Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,
Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,
Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,
Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,
Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,
Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!
Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius
Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,
Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,
Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.
Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,
Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.