Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –
Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.
Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,
Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,
Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,
Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.
Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,
Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;
Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.
Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,
Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,
Iš lėto žengia rankomis susikabinę,
Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti
Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.
Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė
Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.
Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,
Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,
Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,
Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,
Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,
Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,
Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,
Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,
Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,
Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,
Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,
Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!
Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius
Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,
Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,
Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.
Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,
Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.
Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,
Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip žinia apie mešką pakeičia nuotaiką Soplicove?
2. Kodėl ketvirtosios knygos pradžioje poetas kreipiasi į Lietuvos girias ir kokie klausimai jį neramina?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Poetas girias vadina „Tėvynės medžiai“ ir primena, kad jos matė Mindaugą, Vytenį ir Gediminą, kuris Paneriuose sapnavo geležinį vilką ir įkūrė Vilnių. Miškai jam yra tautos istorijos liudininkai. Būdamas toli, jis klausia: „Ar dar aš rasiu jus?“, ar dar stovi Baublys, ar dar neprekiaujama Mindaugo gojumi. Jis skundžiasi, kad senuosius medžius kasmet naikina „Pirkliai, Maskoliai“. Paskui prisimena, kaip pats, prastas šaulys, sėdėdavo miške ir kūrė dainas. Šioje vietoje susijungia Tėvynės meilė, istorija ir emigranto ilgesys.
Rašiniui: TėvynėEmigracijaIstorija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.