Ponas Tadas133-135 psl. · apie 10 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis27% kūrinio
133 psl.

Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –

Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.

Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,

Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,

Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,

Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.

Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,

Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;

Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.

Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,

Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,

Iš lėto žengia rankomis susikabinę,

Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti

Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.

Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė

134 psl.

Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.

Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,

Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,

Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,

Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,

Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,

Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,

Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,

Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,

Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,

Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,

Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,

Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!

Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius

Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,

Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,

Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.

Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,

Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.

Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,

Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,

135 psl.

Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,

Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –

Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji

Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,

Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?

Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;

Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,

Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,

Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?

Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?

O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus

Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas

Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,

Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?

Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina

Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!

Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,

Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,

Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,

Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.