Ponas Tadas129-136 psl. · apie 25 min.
Trečioji knyga. Meilinimasis27% kūrinio
129 psl.

Kitoj kelmučių, kaip gėlių, diktoką skaičių

Ir įvairių spalvų jaunučių ūmėdaičių.

Su musmiriu tik Voiskis. Tuščiomis gadina

Kiek vaizdą Telimena ir tie du vaikinai.

Svečiai tvarkoj suėjo ir ratu sustojo,

Nes vien tik Podkomožis vietą sau žinojo;

Mat, jo del amžiaus, vardo niekas neaplenkia,

Tad jis ponioms ir ponams vieton eidams lenkias;

Toliau Teisėjas ir vienuolis Bernardinas,

Kurs po trumpos maldelės valgyt pavadina;

Visi tuoj ėmė gerti iš eilės degtinę,

Paskui gi jau valgius lietuviškus mėgino.

Pietauta tyliai, kaip retai kad atsitinka

Nieks nekalbėjo, išskiriant tik šeimininką.

Net priešų pusės tylios toj šunų byloje,

Nes, mat, apie medžioklę, įkaitus galvojo;

Kai galvoje mintis svarbi, tai reik nutilti.

O Telimenai teko kartkartėms prabilti

Ne tik į Tadą, bet ir Grafui žodį tarti,

Net ir Asesoriui pasukt žvilgsnius ne kartą;

130 psl.

Taip paukštininkas, kai sugaut dagilio laukia,

Įstrigus žvirbliui, kilpą taipgi tuoj užtraukia,

Ir Tadas, Grafas džiaugiasi, abu laimingi,

Abudu turi viltį, tylūs, nekalbingi.

Pons Grafas išdidžiai vis žvalgos į žiedelį,

O Tadas žvalgos į kišenių, kur raktelį

Įdėjo, ir slaptai laiškelį čiupinėja,

Kurio ik šiol dar perskaityti nesuspėjo.

Teisėjas Podkomožį vyno gert vis kvietė,

Nuolat kitokio pylė ir kelius jam lietė,

Tačiau kalbėti daug, kaip matės, nenorėjo,

Lyg kažkoki slapti sumanymai rūpėjo.

Tyloj lėkštes tarnai tai atima, tai stato,

Bet čia svečiai pietaudami staiga pamato

Eigulį salėj pasirodžius netikėtai.

Nežvelgdams jis, kad pietūs vos tik įpusėta,

Prie pono bėgo; tuoj suprato ten kiekvienas,

Kad atnešė jisai nepaprastas naujienas.

Visi akis pasukę į eigulį klausė,

Jis garsiai tarė: »Poną Meškiną sugausim!«

131 psl.

Visi suprato, kad žvėris iš Avilyno

Į šias panemunių girias atsidangino,

Kad reikia tuoj jį vytis, jau visi žinojo,

Nors nei nesitarė, nei ilgai negalvojo.

Trumpuos pasakymuos bendra mintis tuoj imas,

Iš gestų ir iš įvairiausių paliepimų,

Kurių medžioklę mėgstantiems svečiams netrūko,

O jie visi tik apie vieną tikslą sukos.

Teisėjas tarė: »Ei, į kaimą, šimtininke!

Te ryt dvare bus savanoriai susirinkę;

Kas eis ne vienas, tam iš baudžiavos išbraukti

Penkias dienas ir dvi dienas talkon nešaukti«.

»Greičiau, suriko Podkomožis, mano šyviu

Į mano dvarą joki šuoliais, kaip tik gyvas;

Paimt šunis – dieles, kur net kaimynai žino,

Kuriuos mes Spravniku, Strapčiene pavadinom;

Užrišti jiems snukius, į maišą įlandyti

Ir tuoj skubiai, raitam juos šičia pristatyti«.

Asesorius pasakė gudiškai: »Suraski

Man, Vanka, durklą ir gerai jį išgaląski,

132 psl.

Tą durklą, iš Sanguškos kunigaikščio gautą,

Žiūrėk dar, kad į diržą kulkų būt prikrauta«.

Visi suriko: »Šautuvus tik apžiūrėti!«

O Rejentas: »Šruotų tiktai nepagailėti!

O kita jau krepšy«. – »O kunigui klebonui

Pranešt, Teisėjas tarė, kad iš ryto ponai

Sueis miške koplyčioj, kad mišias laikytų

Ir šventojo Huberto laimės mums prašytų«.

Po tų įsakymų rami tyla aplinkui.

Kiekviens tik žvalgėsi, mintis į krūvą rinko,

Lyg ko ieškojo; bet visi dar kažko laukė,

Nes senis Voiskis į save akis jų traukė:

Tai buvo ženklas, kad medžioklei ieško vado

Ir kad pavesti vadovybę Voiskiui žada.

Suprato Voiskis, kad draugai vadovo galią

Jam teikia, kumščia tad suduodamas į stalą,

Ranka patraukęs savo aukso grandinėlį

Ir, imdams iš kišeniaus seną laikrodėlį,

Pasako: »Susirinksit lygiai penktą ryto

Koplyčioje, šauliai ir tie, kam įsakyta«.

133 psl.

Pasakė ir drauge su eiguliu išėjo, –

Medžioklės tvarką juodu apgalvot turėjo.

Taip, kaip vadai, kai kovą rengiasi pradėti,

Kareiviai tur ginklus domingai apžiūrėti,

Paskui tik eiti gult linksmi ar nusiminę,

Vadai gi tur galvot ramioje palapinėj.

Nutrūko pietūs, pasagas arkliams ten keitė,

Ten lakino šunis, ginklus ten rinko, šveitė;

Tik vakarienei vos į kambarius suėjo.

Net Sakalo ir Striukio partijos tylėjo,

Asesorius ir Rejentas, kaip du kaimynai,

Iš lėto žengia rankomis susikabinę,

Šruotų vis ieško. O kiti tai nukamuoti

Nuėjo gult, kad rytą kelt nepavėluoti.

Ketvirtoji knyga. Diplomatika ir medžioklė

134 psl.

Auksaplaukė pažadina Tadą. – Pervėlus klaidos pastebėjimas. – Smuklė. – Emisaras. – Gudriai pavartota tabakinė nutraukia ginčus ir nukreipia kalbą į tikras vėžes. – Avilynas. – Meškinas. – Pavojinga Tado ir Grafo padėtis. – Trys šūviai. – Ginčas del Sagalo ir Sanguškos šautuvų pasibaigia Horeškų vienvamzdžio naudai. – Bigosas. – Voiskio pasakojimas apie Doveikos ir Domeikos dvikovą nutrauktas katino siundymu. – Pabaiga pasakojimo apie Doveiką ir Domeiką.

Jūs vienmečiai didžiųjų mūsų pranokėjų,

Svitezy, Bieloviežoj, Paneriuos šlamėję,

Jūs girių milžinai, kur galvas vainikuotas,

Dabinot Mindaugui ir Vyteniui per puotas,

Ir Gediminui, kai kalnuose Panerių medžiojo,

Ir kai ant lokio kailio išdidus svajojo,

Klausydamas slaptingosios dainos Lizdeikos,

Skęstąs srovių garsuos Neries, skubios Vileikos,

Sapnavo jis užburtą vilką geležinį,

Ir kai dievų nugirdęs balsą pirmutinį,

Įkūrė Vilniaus miestą Lietuvoj galingą,

Kaip tarp vilkų ir stumbrų vilką paslaptingą!

Kaip Romos vilkė, Vilnius davė mums garsiuosius

Kęstutį, Algirdą ir jų ainius drąsiuosius,

Kurie garbingai kovės ir gerai medžiojo,

Ir mūsų priešus mušė ir žvėrių ieškojo.

Iš to medžioklės sapno mūs tėvai patyrė,

Kad Lietuvai reiks nuolat geležies ir girių.

Miškai! juk pastarasis net po jus medžiojo,

Karalius, kurs kepurę Vytauto nešiojo,

135 psl.

Karalius, Jogailaičių ainis paskutinis,

Gerbiąs senuosius papročius senos Tėvynės. –

Tėvynės medžiai! jei Dievai Aukštieji

Man duos jus pamatyti, prieteliai senieji,

Ar dar aš rasiu jus? Ar jus dar gina laikas?

Jus, po kuriais žaidžiau dar būdams mažas vaikas;

Ar sens Baublys galutinai dar nepranyko,

Kurio viduj laikai jau kambarį paliko,

Kur dvylika žmonių net gal vakarieniauti?

Ar Gojum Mindaugio dar neimta prekiauti?

O ten Ukrainoje pas Holovinskių rūmus

Ant Rosos kranto ar tebėr tasai platumas

Didžiosios liepos, po kuria uksmės nestoka,

Kada šokikų šimtas seną šokį šoka?

Paminklai mūsų! kiek kasmet jūs sunaikina

Pirkliai, Maskoliai, kiek svetur jūs išdangina!

Net paukščiams vietos nėr, ir jie dažnai jau tyli,

Net dainiams, kur miškus taip pat, kaip paukščiai, myli,

Juk liepa didžių girių dainiui daug kalbėjo,

Daug rimų davė! Ąžuolas dažnai gedėjo,

136 psl.

Kazokų dainiams suokiant godą seną, graudžią!

O aš po jums, medeliai, kiek dainų nuaudžiau!

Šaulys netikęs, kartais, kai draugai juokavo

Del mano blogo šūvio, kiek priaudžiau savo

Svajonių numylėtų, kai ramioj vietelėj,

Medžioklę užsimiršęs, sėdaus ant kelmelio.

Aplinkui samanos, kaip kilimas kaišytas,

Kurį kai kur sulaistė uogos sutraškytos,

O kiek toliau pakilę atkaitoj kalniukai,

Kuriuos rausvai dabino bruknių poteriukai.

Tamsu aplinkui buvo; šakos aukštumoje,

Lyg tamsūs ir nusvirę dèbesys kabojo;

O kai paliesdavo tą tamsią rūsį vėjas,

Audrų, griausmų, šauksmų, dejavimų globėjas,

Tai tokiu garsumu sugausdavo giružė,

Jog, rodės man, viršuj audringos jūrės ūžė.

Žemai lyg griuvėsiai: čia ąžuolas galiūnas,

Pargriuvęs gal toj vietoj šimtas metų pūna;

O aplink jį lyg būtų likučiai piliorių,

Sugriuvę medžių stuobriai, kyšo šiekštos storos.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.